Tėvas turėjo vienturtį išlepintą sūnų, kuris tik linksminosi, valgė ir miegojo. Jis visiems gyrėsi, jog turįs begalę draugų. Kartą lepūnėlis sutiko puikią merginą, kurios ilgai ieškojo. Be jos, jam rodės, ir gyvenimas – ne gyvenimas. Vienturtis tėvo sūnelis pasipiršo merginai. Buvo sutartos vestuvės.
– Klausyk, sūneli, – pamokė tėvas, – tu turi daug rūpesčių. Tu juk turi, kaip sakei, labai daug draugų… Duok man jų adresus, aš juos pakviesiu į vestuves. Sūnus sutiko.
Atėjo vestuvių diena. Vestuvėse dalyvavo daugybė giminaičių. Bet jose nepasirodė nė vieno jaunikaičio draugo. Nieko nesuprasdamas jis kreipėsi į tėvą. Šis atsakė:
– Aš pakviečiau visus tavo draugužius. Tačiau paprašiau tau pagelbėti sunkią tavo valandą. Kaip matai, padėti jie tau nepanoro.
Pakelkime taures už tikruosius draugus, kurie visada ateina į pagalbą ir kurie niekada mūsų nepaliks nelaimėje.