Vilniečiai vyras su žmona Ignalinos rajone susirado ūkininką, gyvenantį paežerėje netoli miško. Gražios vietos suviliojo turtingus vasarotojus. Sutuoktiniai išsinuomojo erdvų kambarį. Vieną gražią dieną pasivaikščioję jie ūkininko paklausė:
– Sakykite, kodėl vienos bulvės žydi baltai, kitos violetine spalva?
Ūkininko, matyt, būta išdaigininko ir jis šypsodamasis per ūsą atsakė:
– Matote, violetine spalva žydi neskustos bulvės, o balta – skustos.
Poilsiautojo žmona pasisuka į vyrą ir sako:
– O tu šito nežinojai…
Kitą dieną poilsiautoja ūkininko paklausė, kur dėti maisto atliekas. Jis jai pasisiūlė parduoti paršelį. Vilniečiai taip ir padarė. Gavo tvarte aptvarą, augino ramų gyvulėlį, pakasydavo. Paršelis prijunko prie vasarotojų ir iš tolo juos sveikindavo savo kriuksėjimu. Laikas greitai prabėgo. Rudeniop vasarotojai paklausė ūkininko, ar jis nenorėtų nusipirkti jų auginto paršo.
– Taip sakant, priklauso nuo kainos… – numykė ūkininkas.
– Mes už jį jums sumokėjome aštuoniasdešimt litų, – atsakė vilnietė. – Bet kadangi visą vasarą juo naudojomės, tai parduosiu jį už keturiasdešimt litų. Sutinkate?
Tad pakelkime taures už tai, kad panašūs miestiečiai nesistengtų kelti Lietuvos žemės ūkio!