Skubėdami prarandam ir išmėtom,
Ir nepamatom skrisdami dvasia
Nei uogos, sirpstančios iš lėto,
Nei skausmo gero draugo akyse.

Tiktai paskui, kada jau visko turim,
Jau sendami, pajuntame staiga.
Į pačią širdį priekaištą ar dūrį,
Užlieja juodo išgąsčio banga.

Kad mes visai be reikalo skubėjom,
Kad nardėm tarp beprasmių reikalų.
Kažką svarbaus praleidom ir praėjom,
Ir jau nepataisysi. Per vėlu.