Kad žmonės šypsotųs prie vieškelio balto,
Kad saulė žydėtų virš tavo galvos,
Kad lietus nuplautų ir skausmą, ir kaltę,
Kad sniegas nekristų ant sielos žaizdos.

Kad medžių viršūnėse viltys nutūptų,
Kad vėjai atpūstų gėrį iš namų,
Kad vėlei užplūstų ir vėlei užsuktų
Džiaugsmai ir likimai žmonių svetimų.

Kad niekas ir nieko, ir niekad neskriaustų,
Kad niekas nebūtų prie kojų mažų,
Kad viskas iš nieko,
Kad viskas iš naujo,
Kad viskas į gera.