Žvėrių karalius paskelbė sausąjį įstatymą. Įsakė jis žvėrims kasdien susirinkti į miško aikštelę ir pasitikrinti. Kitą dieną, atvykę į patikrinimą, visi žvėrys buvo blaivūs, tiktai zuikis girtas.
– Zuiki puiki, kodėl tu girtas? – klausia liūtas.
– O valdove, atleisk man! – sulemeno zuikis. – Švenčiau uošvės gimtadienį.
– Tiek jau to! – geraširdiškai pasakė liūtas. – Pirmą kartą atleidžiu. Bet kad daugiau tavęs girto nepamatyčiau.
Antro patikrinimo metu ir vėl visi žvėrys blaivūs, tik zuikis iš girtumo žvairas.
– Zuiki puiki, tu ir vėl girtas! – riaumoja liūtas.
– Atleisk, visagali žvėrių karaliau! Sūnelis gimė, aplaistėme.
– Žiūrėk tu man! Trečią kartą nedovanosiu!
Trečio patikrinimo metu visi žvėrys blaivūs, tik zuikio nėra. Eina liūtas jo ieškoti. Žiūri, ogi iš liūno zuikio tik ausys bekyšančios. Ištraukia liūtas zuikį iš vandens, o nuo jo jau iš tolo svaigalais trenkia.
– Žvairy, vėl tu gėrei? – suriko liūtas.
– Tu, liūte, savo žvėrims sausąjį įstatymą sugalvojai… O mes – žuvys. Tu mūsų neliesk!
Pakelkime taures, už šią gražią šventę ir kad dar neįvestas sausasis įstatymas.