Nebijok žaizdų – jos užgyja,
Nebijok skausmų – jie praeina,
Nebijok mirties – ji neišvengiama,
Nebijok meilės – ji būtina.

Netgi usnys žydi ir kvepia
Patikėk moku būt gera.
Susapnuok mane švelnią ir gražią
Gal tokios ir tikrovėj nėra.

Netgi akmenis lietus pratašo
Aš stipri ir kantri, patikėk…
Ir išsaugok gerumo nors lašą,
O tada jau praeik arba mylėk.