Šlama mirusio rudenio lapais
Skudurėliai laiškų padegtų.
Ir lyg šaukia kažkas iš anapus
Nubolavusių ievom naktų.

Gal iš viso nebuvo gyventa?
Gal tik sapną akių mėlynų.
Mėnesienų sidabro prisemta
Meilė sauganti langą menų?

Ir visur aš matau šitą langą
Užsimerkiu – sužiūra jinai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.