Meilė jus karūnuoja, bet ji ir nukryžiuoja.
Ji jus augina, bet ir apgeni.
Ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja švelniausias jūsų šakas, virpančias saulėje,
Bet ji nusileidžia ir iki jūsų šaknų žemėje ir išjudina jas.

Kaip javų pėdus ji surenka jus į save.
Ji kulia jus, kad apnuogintų.
Ji sijoja, kad nubyrėtų pelai.
Ji mala jus iki baltumo.
Ji minko jus, kol suminkštėjat.
O tada ji patiki jus savo šventajai ugniai,
Kad taptumėt šventąja duona šventajai Dievo puotai.
Visa tai patirsit iš meilės, idant pažintumėt savo širdies paslaptis,
O pažinę jas taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.

Meilė, be savęs, nieko neduoda ir nieko nepaima.
Meilė nieko neturi ir nenori, kad ją kas savintųsi;
Nes meilei pakanka meilės.

(Ištrauka iš knygos „Pranašas”)