Dangų lyg paukštis perskrodžiau gyvenimu —
Aštrus mėnesienos pjautuvo ašmuo…
Pamenu, Tėve, kaip ant rankų nešamai
Meilės pavydėjo vienišas akmuo.

Mėlyną valtį per debesis irkluoju,
Kur baltos lelijos žvaigždžių atspindy.
Irstaus lyg pasakoj praeity tyliojoj…
Visą amžių, Tėve, būsim artimi.

Ieškau aš laimės tarytum tas akmuo,
Kas man, Tėve, laimę vienišai paduos?..