Vis dažniau prisimenu, Tėveli, Tavo artumą ir šilumą. Dažnai susijaudinu ir pravirkstu. Sublizgusi akių kamputyje ašara užlieja mano sąžinę Tavo meilės ir ilgesio vandenynu. Skęstu prisiminimuose, kurie nuneša mane tarsi laivą prie mūsų saulėtųjų horizontų.

Galiu visiems pasakoti apie Tavąjį gerumą valandų valandas. Galiu įrodinėti, kad ir dabar, Tėvužėli, esi man toks brangus ir mylimas, koks buvai, kai dar supausi spalvingose vaikystės karuselėse.

Deja… Kas patikės pašėlusiu mūsų gyvenimu, kuris tarsi melagis mėnuo — čia pasirodo iš už debesies, čia vėl išnyksta… Viskas jau praeity.

Bet, mylimas Tėveli, apkabink mane — savo retąjį svečią — ir Tu pajusi, kad aš labai Tave myliu. Būk sveikas ir laimingas. Būk mylimas visų žmonių.