Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie – savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.

Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia
Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, jis myli ir pasiliekantį lanką.

(Ištrauka iš knygos „Pranašas”)