Susisiausiu aš į Laisvės vėjo Šilką,
Suvyniosiu širdį vėliava sena,
Apkabinsiu Laisvės postamentą pilką,
Paprašysiu aš visų — lai bus tyla…

Nuogą sielą pasodinsiu ant suolelio,
Tarp benamių, lyg šaligatvis, plikų —
Noriu pamatyt, kaip laisvas laisvę vagia,
Manydamas, kad nėr aplink žmonių.

Apsižvalgęs alkanas, plėšrus — greit puolė:
Plėšė vėliavą, ieškojęs pinigų…
Bet juk Laisvė mūsų — kaip ir jis — varguolė
Dengė nuogą sielą vėliavos kampu.

Nelygioj kovoj benamis Laisvę draskė —
Karštas įtūžis jį vertė žvėrimi
Ir šaligatviais šaltais ją nuogą tąsė,
O Ji plakė mano sieloj širdimi.