Gerasis mano Daktare, aš Tau lenkiuosi.
Bučiuoju ir apkabinu karštai Tave!
Kad Tu žinotum, kaip aš sveikata džiaugiuosi
Sugrįžusia iš naujo pas mane!
Tu patikėk, kad negaliu dabar neverkti,
Kai pagalvoju apie nemigo naktis —
„Nevykėliu“ galėjo jau kažkas pasmerkti,
Bet Tu taip kantriai mane gydei vis.
Po nemigo naktų paraudę Tavo akys
Su viltimi vis žvelgė į manas akis…
Ir gėda buvo nepakilt, sudegt lyg žvakei,
Nors man atrodė, kad šalia mirtis.
Brangusis mano Daktare, aš Tau dėkoju
Už tai, kad plaka dėl žmonių Tava širdis,
Už tai, kad dėl visų sveikatą Tu aukoji
Grąžindamas tyras gyvenimo viltis.
