Tu ateini kiekvieną vakarą į sceną
Ir savo laime daliniesi su mumis.
Koncertas baigiasi — lieki stovėti vienas…
Išeina natos… Vėjas trenkia durimis.

Prožektoriai jau išjungti. Rakina salę.
Dar sūrūs prakaito lašai Tau ant kaktos.
Tu scenoj nori dar pabūt, nes mūsų meilės
Suskambę durininko raktai neatstos.

Atmerk plačiai akis ir grįžk į salę!
Užlieki dainomis ir nuotaika gera.
Sūrių lašų neliks — artistas viską gali…
Gyvenimas prabėgs — liks nuostabi daina.

Vaizduotėj mums esi gražuolis Princas,
Karalius ant afišų ir rampos šviesose…
Bet koks bebūtumei — Tu, Dainininke, liksi
Apdovanotas už visus gyvenimo šlove!