Nuo juodos gyvenimo lentos
Nenutrinki, Mokytojau, dar kreidos.
Be Tavęs jau niekas nekartos
Apie reikšmę gal vienintelės klaidos.

Iš baltųjų puslapių išplėšk
Savo pastabas seniai jau pamirštas
Ir kai rytmetis saulėtas brėkš,
Tu atleisk mums nuoskaudas kelias.

Sustabdyki gatvėje nors vieną kart
Ir kaip mokinius išdykusius sudrausk —
Apkabinsime Tave, o Tu mus bark,
Kad iš laimės vėl galėtume nuraust.

Prisiminsime Tave tuomet,
Kai išvengsime gyvenimo klaidų.
Tau dėkosim iš širdies kasmet,
Kai sugrįšime augint savų vaikų.