Į lietuvišką dvasią parėmę pečius
Ąžuolų didingumą nešiojat.
Jūs atstojot brangiausius man žmones — Tėvus,
Kai vienatvė aplankė juodoji.

Kai anksčiau už mane
Jie į kitą pasaulį išėjo,
Aš verkiau tik pas Jus glėbyje
Ir man Krikšto Tėvelių reikėjo.

Metai bėga ir laikas palieka gyvent
Apdraskytus gyvenimo vėtrų…
Ir tada, kuomet, rodos, skausmų nepakelt,
Ir kada savyje nėra vietos —
Jūs suskubot iš vargo prikelt
Ir sugėrėte ašarų lietų…