Kai pusė amžiaus Tavo vieškeliuos sustojo,
Tu pastebėjai — baltoj karietoj laikas nuvežė metus…
Žvaigždėtas kelias buvusius vargus užklojo,
O laimė duonos kąsnį laužė su Tavim perpus.

Tai praeitis… ir liko tik žavus paveikslas —
Laimingi štai ant vieškelio plataus vaikai…
Ir panaši lyg dvynė laimės linki Tavo sesė,
Kuriai Tu motiniška šiluma buvai.

Tad būk laiminga, jauski mūsų glėbį,
Mes tokią norime Tave mylėti.