Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo,
Ūkanotoj gegužio nakty…
Šįryt visos kadieniškos knygos,
Ir visi užrašai užversti.

Nežinau – paskutinio skambučio gal jūs
Laukėt be galo seniai…
O gal metai jums buvo trumpučiai,
Kaip keli paprasti sakiniai.

Ir ašaros pirmos slapčia jau išlietos.
Cituojate Grino „Raudonas bures“…
Tik štai susirasti gyvenime vietą sunkiau,
Pasirodo, nei lygtį išspręst.

Nėra užrašuos panašių variantų,
Taisyklių pritaikyti čia negali.
Bet aidi skambutis… Ir moko gyventi,
Ir kviečia žvaigždė vis aukštyn, vis tolyn…