Palengva išeina vaikai iš namų,
Į nuosavą gatvę.
Gal juos šaukia savi laikai,
Gal išvaro tėvų senatvė.

Ir irzli, ir nepakanti,
Išmatuojanti savo matu tai,
Kas bręsta kitų širdy,
Be nuolaidų, be paklaidų.

Ak, tie mūsų amžiaus tėvai,
Šitiek matę, vis tiek nesupranta,
Kad jaunystė ne taip jau lengvai
Randa tikrą, vienintelį krantą.

Jai pačiai reikia pereit audras,
Kilt į kalną ir leistis bedugnėn.
Taip tikrai jie supras ir suras
Ir gyvenimo druską, ir ugnį.

Tegu eina vaikai iš namų,
Tegu blaškosi, ieško ir klysta.
Man užvis labiau neramu,
Kai žiūriu į besparnę jaunystę.