Mums išliks gerumu spinduliuojantis žvilgsnis.
Tyros akys lyg mėlyno skliauto gelmė,
Žodžiai, lapkričio lapais įkritę į širdis,
Žingsniai, skambantys aidu mūs laiko tėkmėj…

Metų gilumą lietė Jūs rankos lyg širdį…
Mes lyg medžiai užaugom tų rankų glausti.
Ta pačia šiluma mūsų akys Jums spindi,
Kuria globėte mus, kol dar buvom maži.

Kas sutiks dosnumu, jei ne tėviškės sodžius?
Kas gyvenimą mūsų pasotins dabar,
Kai pačių mūs vaikai savo nerimu guodžias,
Sielų ilgesio pirštais pabeldę langan?

Mes be Jūsų gerumo gyventi negalim —
Laimėj širdis pravirkdė — jos duokit kiek galit.