Iš mėlynų žibuoklių Tavo akys —
Aš Tavo mamai jas nešiau,
Kai vyriškom svajonėm meilę trapią
Ir Tavo laimę nutapiau.

Neatsiklausęs, nieko nesitaręs
Aš Tavo vardą išrinkau…
Tavęs, mieloji, dar nematęs
Mylėjau, puoselėjau ir glaudžiau.

Dukryte, rožių pumpurais tapyčiau
Tavąsias lūpas ir žodžius,
Kuriais šaukei mane mažytė,
Kuriais žaidei mamos vardu.

Geroji mūsų, jau suaugusi, Dukra, —
Tu mūsų saulė ir akių šviesa.