Bėga metai jaunystės ir nėra kada pagalvoti —
Ar suspėji gyventi? — su vėjais leki ir leki.
Tavo laivas audringai gyvenimu plaukia svajoti, —
Bet, Ženteli, suspėji Tu būt Žmogumi.

Štai puiki Tavo šventė ir laikrodžiai leis parymoti…
Pirmąkart atsipūtęs, pajuski idėjų erdves…
Debesų baltas žirgas, kurį Tu bandai pabalnoti,
Tegu skrieja gyvenimo burėm, kur laimė gyva.