Nieko nebuvo švelnesnio už Tavąjį balsą,
Už rankas, kurios glostė galvelę mažos…
Metai bėgo, nubėgo tarsi sutemų valsas, —
Vis norėčiau, kad suptum žvaigždžių pataluos.
Nieko nebuvo geresnio už Tavąją širdį,
Už akis, kurios tiesė takus man tolyn.
Metai paukščiais nuskrido ir atnešė viltį —
Tau linkiu, kad gyventum su saule, brangi.