Tavo artumą galiu palyginti su žemės gaiva, su lietaus
barbenimu, su saulės šiluma arba dangaus skaistumu. Kaip
oro mums reikia brangių žmonių, kurių vienintelis žvilgsnis
gali pakeisti dienos prasmę, o kartais ir reikalų eigą ar
problemų sprendimą.

Kaip vanduo įteka į kiekvieną žemės tarpelį, taip Tavo
nepaprasta meilė paliečia kiekvieną širdies kertelę.
Atrodo, jog Tavo besikeičiantis amžius turėtų priversti
skųstis, guostis, nerimauti. Tačiau Tu esi nuoskaudų naikintoja,
Tu esi paguodos upė, Tu esi nerimą išsklaidanti saulė.
Būk laiminga ir visada lauk manęs, brangi Močiute.