Ant Tavų delnų mes prisisupom…
„Arkliuku“ nešiojai mus visus…
Tad užaugę mes nenusisukom —
Tu dažnai atstoji mums Tėvus.
Tu nepaprastas esi, Seneli —
Užtarianti ir dosni ranka.
Juk tuomet, kai nesupras Tėveliai —
Mums širdis Tavoji atverta.
Tau dėkojame ir linkim laimės,
Mes bučiuojame Tavas rankas,
Nes be žilstančios Tavosios meilės
Nebežinom, ar gailėtų kas…
Mes, Seneli, Tavo anūkėliai,
Nors suaugę — Tavo lepūnėliai.
