Iš baltųjų pūgų aš nunersiu Tau skraistę, Močiute,
Ir saulėlydžių tylą atnešiu maldon.
Žalių sodų pavėsį norėčiau Seneliui sukurti,
Raukšleles Jūsų lūpų apibersiu kalbom.

Jūs mane taip mylėjot, kaip mylim gyvenimą savo —
Iš bemiegių naktų Jums beliko manieji sapnai…
Senas laikas pavargęs į laikrodžio širdį pulsavo,
Kol beliko tiktai ištuštėję namai.

Ateinu Jus abu apkabinti,
Kada širdį akmuo man suspaudžia…
Padainuokit lopšinę anūkei —
Tą lopšinę — pravirkdančią, graudžią.