Mūsų buvo daug lyg riešutėlių,
Lyg uogyčių miško pakrašty…
Lakstėme padūkę, susivėlę,
Siautėme gyvenimo kely.

Kas galėjo viską iškentėti?—
Vien tik žilas plaukas pasakys.
Kas neleido ašaroms riedėti? —
Pražiūrėję nemigo naktis.

Mylimi Seneliai, Jūs auginot
Mūsų visą būrį už tėvus…
Klaupiamės, kur Judu rymot,
Retkarčiais užlėkę į svečius.

Mūsų buvo daug lyg riešutėlių,
Tad lai žydi Jums mūs meilės gėlės.