Vasaros medaus alėją dovanojam,
Iš rudens lietučio renkam Jums lašus,
Visos žemės šalčiais piešiam meilės rojų,
Kur gyvena mūsų mylimas žmogus.

Bet kad laimė būtų, lai pavasarėja,
Lai ribos nebūna siekiams amžiniems.
Dovanojam, Teta, žiedą orchidėjos,
O šampano taurė — lai suteiks vilties.