Vėl susirinkom išlydėt paikystę —
Mūs nerimą jaunų dienų,
Ir tai, ką vis vadinome kvailystėm —
Audringu savo likimu…
Mes susirinkome lyg į vaikystės puotą,
Kur dūks mūs šelmiškas Ruduo…
Tarsi pavasaris — Jaunikis valsą šoka
Ir bando Poniai asistuot.
O ši ponia — tai Tu, Vaikystės drauge,
Graži ir švytinčiom akim!
Juk dar ne vienas pašokdinti laukia, —
Tai, ko tą Rudenį bandai apsikabint?
