Kai apsigyvenome prieš daugelį metų šiuose namuose,
vargu ar galėjome tikėtis, jog tiek daug laiko praleisime
drauge. Buvome jauni ir nė nemanėme eiti šluoti kiemo patvorių,
sodinti darželių ar pilti smėlio dėžių.

Tačiau pažvelkime visi pro langus. Kaip tai galėjo atsitikti,
jog gyvatvorės apie namą jau siekia mūsų vaikų galvas?
Kaip tai galėjo įvykti, kad prie laiptinių neišlaužyti
suoleliai ir mūsų Tėvams, kažkada dabojusiems mažus anūkėlius,
yra kur pasėdėti ir pailsėti?

Viskas taip paprasta ir gera… mylėjome savo namus ir
kiemą, dabojome vieni kitų vaikus, o kartais net ir pabardavome…
Viskas taip paprasta ir žmoniška… tikėjome, jog
kada nors mums reikės gerumo taip, kaip jo reikia visiems.