Vyriška mano kalba kasdienybėje visuomet buvo tyli bei
tikra. Mokiausi iš Jūsų tokio santūraus gyvenimo.
Rūpinimasis žmona ir vaikais subrendo manyje matant
Jūsų dosnumą ir kilniaširdiškumą.

Stiprybė susikaupė tuomet, kai daugybę kartų stebėjau
Jūsų kantrybę ir atkaklumą, kurį turėjote parodyti vykstant
vienai ar kitai permainai.

Dabar galiu ištiesti Jums savo ranką — savo dešinę.
Dabar galiu paremti Jus savo petimi ar darbu. Dabar pats
esu gražiai nukalto likimo kalvis, kurį padėjote nukalti Jūs,
mano brangus Uošvi.

Dėkodamas linkiu sveikatos ir tvirtumo pasitinkant nenumaldomai
skubantį į svečius jubiliejų.