Kada šimtamečiai miškai atlaiko audras ir vėjus — niekas
nesistebi. Taip turi būti — tai didžiulė galybė, įleidusi
šaknis į žemę. Tačiau, kai vienišas laukų medis atlaiko rudens
vėtras ir žiemos pūgas, nepasiduodamas speigų galybei
ir lietaus žvarbumui, stebisi visi. Mano Uošvi, Jūs visada
stebinote savo galiūno būdu.

Todėl sveikinu Jus, brangusis, nugalėjus įvairiausias
gyvenimo negandas! Sveikinu Jus, sutramdžiusį gyvenimo
sroves. Sveikinu Jus, pastačiusį daugybę draugiškumo tiltų!
Sveikinu Jus, nutiesusį ilgiausius tiesos kelius!
Remiuosi, Uošvi, į Jūsų sąžinės laukų dalgį. Eisiu prisipjauti
Jūsų gyvenimo javų, valgysiu Jūsų likimo duoną ir
dalinsiu po riekę savo vaikams.