Giesmės – jų tekstai yra autoriniai, t.y. išversti iš kitų kalbų (lotynų, vokiečių, lenkų) arba individualios kūrybos. Kai kurių liaudyje paplitusių tekstų kilmė nėra aiški. Dauguma giesmių plito iš giesmynų pradedant XVI a., tačiau plisdamos tarp beraščių, mažaraščių žmonių, kito, varijavo – dažniausiai trumpėjo, paprastėjo, įgijo tautosakos tekstams artimų bruožų. Evangelikų giesmės tokių bruožų turi kur kas mažiau nei katalikų. Dalis seniausių lietuviškų katalikiškų giesmių melodijų yra kilusios iš grigališkųjų, daliai tekstų buvo pritaikytos liaudies dainų melodijos, giesmėms muziką kūrė žinomi ir mažiau žinomi kompozitoriai. Visos senųjų katalikiškų giesmių melodijos turi ryškių Lietuvos regionų liaudies dainų melodikai būdingų bruožų. Katalikiškos liaudiškos giesmės giedamos per laidotuves, mirusiojo minėjimus („keturnedėlį“, metines), gavėnią, Gegužinę („Mojavą“), per bažnytines šventes, atlaidus ir kitomis progomis. Giedami ir giesmių ciklai: „Kalvarijos kalnai“, „Rožančius“ (Rožinis), „Dovydo psalmės“. Giesmėmis liaudyje vadinamos (tad paprastai giesmėms priskiriamos) ir religinio turinio dainos, dažnai nesusijusios nei su liturgija, nei su bažnytiniu kalendoriumi, o giedamos įvairiomis progomis, buityje („Žėkeli žėkelaiti“, „Ėjo šventas Petras su šventu Povilu“, „Ėjo Marija“ ir kt.).