Dainos apie gamtą – tai naujoviški, teminiu bei stilistiniu pagrindu išskiriami kūriniai apie gyvūniją, paukščius, augalus, metų laikus (pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą). Skirtingai negu klasikinėje dainuojamojoje tautosakoje, gamta ir jos grožio sukeliami jausmai šiose dainose yra tiesioginis vaizdavimo objektas. Gamtos apdainavimui būdingas sentimentalumas sumišęs su didaktika, humoru, ironija. Peizažo, atskirų situacijų iš žmonių buities ir ūkinės veiklos, gyvūnijos ir augalijos gyvenimo apdainavimus tiesiogiai veikė individuali poetinė kūryba. Kai kurių dainų siužetų bei atskirų motyvų atitikmenų ištakų galima rasti senojoje lietuvių raštijoje, pasakojamojoje tautosakoje, taip pat Viduramžių pabaigos bei Renesanso literatūroje. Turinio atžvilgiu dainos apie gamtą turi panašumų su kitais lietuvių dainų žanrais. Žvėrių bei paukščių vestuvių apdainavimai ryškaus komiško vaizdo kūrimu primena vaišių ir vestuvių humoristines dainas, gyvūnų medžioklės motyvai artimi medžioklės dainų vaizdams, gyvūnijos vaizdavimo tradicija primena vaikų tautosaką.