Marijos žemė – a) Lietuva; b) Latgala (Latvijos rytų regionas, kur išlikusi katalikybė). Pavadinta Marijos, Kristaus motinos, vardu. Pavadinimas duotas kalavijuočių XIII a. pradžioje – taip jie praminę užkariautas baltų ir finų žemes. Bene pirmasis netiesiogiai šį terminą pavartojęs Livonijos vyskupas Albertas (Albertus, ?–1229), 1202 m. perkėlęs vyskupystės centrą iš Ikškilės į Rygą. Henriko Latvio kronikoje ta proga rašoma: (‘ir vyskupo katedrą drauge su visa Livonija skyrė švenčiausiajai Dievo motinai Marijai’). Po kiek laiko taip buvo pavadinti ir kaimyninės Lietuvos pakraščiai, o netrukus ir visa Lietuva, tikintis užkariauti ir ją ar bent padaryti bažnytine Livonijos provincija po Mindaugo krikšto (1251). Tradicija vadinti užkariautas nekrikščionių žemes evangelijų personažų vardais atsirado XI-XII a. pirmųjų kryžiaus žygių metu. Pavyzdžiui, užkariautąją Palestiną kryžiuočiai buvo praminę Kristaus žeme. Vėliau užkariautąją Prūsiją (XIII a.) jie praminę švento Petro žeme.