Raganų medžioklė (angl. Witch-hunt) a) pastangos išsiaiškinti praeityje nusikaltusius žmones; b) kitaminčių (politinių) persekiojimas. Posakis atsirado Renesanso laikais, kai Europoje bažnyčia itin suaktyvino žyniuonių, žolininkų, aiškiaregių ar religinių kitaminčių (kitaip eretikų) persekiojimą, apšaukusi juos raganomis, raganiais, šėtono sąjungininkais. Aktyviausias raganų procesų laikotarpis buvo 1400–1700 m. Kentėjo ir niekuo dėti, tačiau raganavimu apkaltinti ir fizinio tardymo neištvėrę žmonės, daugiausia moterys. „Įrodžius“ raganavimą, žmogus būdavo sudeginamas ant laužo, rečiau – kitaip nužudomas. Susidorojimo su ragana teisėtumas nurodomas jau Senajame Testamente, Mozės surašytame kodekse: „Nepaliksi gyvos kerėtojos“, o raganų procesų ištakos siekia senovės Egipto ir Babilono laikų teisyną.