Stokholmo sindromas – įkaitų simpatijos teroristams ar net emocinis solidarizavimasis su jais. Termino autorius – švedų kriminologas ir psichiatras N. Bejerotas (Nils Bejerot, 1921–1988). Terminas atsirado po to, kai 1973 m. rugpjūtį Stokholme buvo apiplėštas bankas „Kreditbanken“. Apiplėšimo metu įkaitais tapo banko darbuotojai, išbuvę su plėšikais 6 dienas ir bandę juos užstoti per sulaikymo operaciją bei po jos. N. Bejerotas dalyvavęs įkaitų išlaisvinimo operacijoje kaip policijos pagalbininkas. Psichologiškai šis sindromas grindžiamas savisaugos instinktu.