Meilė – stipresnė už mirtį ir mirties baimę. Tik ja, tik meile laikosi ir eina į priekį gyvenimas.
Meilė – nelyginant medis: ji išauga pati, Giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę Ir neretai žaliuoja ir žydi, Net mūsų širdies griuvėsiuose.
Meilės pradžia ir pabaiga panašios: susitikus trūksta žodžių.
Atsibus tavo širdutėje meilė, Po daug nemiegotų naktų… Gal norėsi sugrįžti – mylėti, Bet tada viskas bus per vėlu…
Visi esame angelai tik su vienu sparnu. Norėdami skristi privalome apsikabinti.
Tu nepyk, kad mano lūpose žodžių per maža, Kad tylėjimą mėgstu ir aš, ir atmink, Kad ne lūpose meilė tikroji juk, Liepsnoti be žodžių dar gali širdis.
Tu manes mylėt nenori, Tau mano meilė svetima, Mylėk, brangusis ką tik nori, Bet aš mylėsiu tik tave…
Kai švelnios lūpos karštų bučinių tik geis… Kai noras mylėti ir būti mylimam be proto daug ką reikš… Sakyk, kad myli tu karštai mane, Ir aš surasiu vietos savo širdyje.
Kai rytmetinė saulė pateka nuo rūko, O visą grožį gaubia dar rasa. Aš tau, mažuti, atnešu ant rankų, meilę tyrą, Kurios viduj: tik tu ir aš…
Tu neliūdėk, nes aš šalia. O kai manęs nėra, yra žvaigždė, Kuri tau spindi! Todėl šypsokis, nes niekada nebūni viena!
Sveikinimai visiems
Sekite mus facebook’e!