Naktys… Tyla… Rankos, jos liečia mane… Kiekvienas prisilietimas virsta nepakartojama aistra… Kuri vis labiau jaudina mane… Meilės svaiguly baigiu skęsti… Nebenoriu sustoti, noriu dar testi… Testi nors ir amžinybę… Juk taip karštai tave myliu… Juk mano pasaulis… TAI TU.
Žinai, mes – kaip dvi žvaigždės, esančios per milijonus kilomerų nutolusios viena nuo kitos. Kurios nori būti kartu, bet negali. Jas skiria kilometrai. Tik vat mus skiria didžiulė, tiesiog milžiniška siena. Siena, kurioje mano skausmas ir ašaros, ilgesys bei noras. Noras būti kartu, mylėti ir džiaugtis…
Niekada neužmik nepasakęs – labos nakties, niekada neišeik prieš tai nepasakęs – sudie… Jei ant tavęs supyks, nenueik nuleidęs galvą, o iškėlęs ją – atsiprašyk… Niekada nesakyk – nenoriu tavęs matyti, o geriau ilgai žiūrėk į akis ir nieko nepasakęs nueik… Nebijok pasakyti ačiū – tėvams… Atsiprašau – draugams… Myliu tam, kurio pasiilgai… Juk šie […]
Nors ir visą gyvenimą, Nors tol, kol mirtis mus išskirs, Nors tol, kol nejausim vienas kito, Manoji širdis jausmų neužmirš… Nors ir nykią naktį, Nors ir dieną šviesią, Mažoj širdelėj mano meilė tilps. Nors ir tada, kai nebebus Tavęs, Nors ir tada, kai rankos sušals, Nors ir ledinė širdis, Bet sustingusios lūpos žodį MYLIU ištars…