Pasitikite saulę dviese, Rasą surinkite kartu, Gyvenimas kelia Jums tiesia, kuriuo eisite abu… Neparklupkite už liūdesio akmenio, Nepaklyskit negandų rūke, Nubraukite nevilties ašaras, Neužmirškite – esat drauge. Ir kai naktį lopšelį Jūs supsit, Suprasit didžiausias džiaugsmas – vaikai, O rodos dar patys buvote jais nesenai… Ir po metų tekančios upės, Kai sruogom plaukuose sidabras šarmos, […]
Te Jus meilė, kaip jūra gili, niekuomet neišsenka. Tai išsemt ir užšaldyt, tegul niekas jėgų nesuras. Tiesia (…jo vardas) rankas, Duoki, (…jos vardas), jam ranką! Ir keliaukit kartu į bekraštes draugystės marias. Tegul Jūsų laimės žiburys būna aukštai, Sunkiai pasiekiamas, bet ryškus ir niekada negęstantis.
O meilė juk suartina krantus, ji net didžiausius viesulus nutildo. Tebūna jūsų židinys jaukus – taurė jaunystės džiaugsmo prisipildo. Jūs pradedate statyti svajonių pilį – savo šeimyninę laimę. Būkite kantrūs kaip kregždės, darbštūs kaip bitelės, Drąsūs ir gražūs kaip per šaltus žiemos pusnynus besistiebiantys snieguolių žiedai. Ir niekada nepamirškite, jog didžiausias turtas yra judviejų meilė […]
Jei nori ir gali, tesusitaiko susipykusieji. Jei galime, atleiskime mes ir mums bus atleista. Kol dar yra laiko – prigluskime prie to, kam esame skolingi švelnumo. Paverkime ant peties, kurį mums pasiūlys ir pasiūlykime savo. Žadėkime sau ir vykdykime pažadus. Gyvenkime. Džiaukimės. Džiūgaukime. Ir puoselėkime pačias fantastiškiausias viltis. Tikėkime. Stebuklai atsitinka tiems, kurie jais tiki. […]
Mylėkime gyvenimą tokį, koks jis yra, Su druskos sauja ir su liepų medumi… Branginkime gyvenimą ir tuos, kurie jame Įspaudžia nuoskaudas ar šilumą palieka atminty. Šypsokimės gyvenimui ir jis mums atsilieps, Sumenkindamas priešus ir palaimindamas svajones. Mylėkime gyvenimą už tai, kad jis yra, Mylėkime tiesiog už tai, kad esame jame.