Sveikinimai visomis progomis – Pasveikink.net

Jau girdi? Klasės užsidaro. Paskutini kartą paklausyk Toks labai pažystamas ir geras Tų senųjų naktų skambesys. Eisiu jau žali klevai pasvirę Pakuždės prie vartų paslapčia. Čia pirma svajojome mes gimę, Ir vieškeliai prasideda nuo čia.

Bus daug dienų bežydinčių alyvom, Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm. Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų, Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.

Būna lygiai ir gera, ir liūdna – Vien dėl to, kad buvai ir grįžai. Kad kažkur ant gyvenimo dugno, Lieka vaikiški mūs parašai…

Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų, Paskutinį kartą klasėn žengdama. Ir matysi veidus, artimus ir mielus, Bet nebegriš jau niekad mokinio dalia.

Sudie, pradinės klasės suole, Sudie ir tau skambuti, Ne visada norėjai tu Man tikras draugas būt…

Prabėgo gyvenimas, mums pro mokyklos langus, Prabėgo jaunystė pražydusiais žiedais. Kiekvienais metais vėjas šoka svajingą valsą, Mes būsime tie patys, tik kitais veidais.

Nors proto aukštumų aš niekada ir nepasieksiu, Nors išradimai, mokslas – ne mana sritis, O nuo tiksliųjų mokslų atkakliai aš bėgsiu, Bet mano kelias, mano viltys, ateitis. Nė kiek ne prastesni nei įžymių profesorių, Nė kiek ne mažesni nei mokslininkų šių. Ir nesvarbu, kokia mana profesija, Svarbiausia tai, jog aš ŽMOGUS esu.

Tavojoj gyvenimo knygoj Dar puslapių daugel tuščių. Reikės juos visus prirašyti Darbais, širdimi ir žodžiu. Kad noriai ją imtų skaityti Kurie po tavęs jau ateis. Už tavo klaidas ir dvejones Norės tave kaltint ir teist.

Nenuorama, peštukas, sėdėdavau gale Ir grauždamas pieštuką, trugdžiau kam nors šalia. Kelnaitės paraitytos, kišenėje akmuo, Apkultas apdraskytas vėl grįždavau namo. Nė velnio nebijojau, pripratęs prie lazdų, Tvirtai laikiaus ant kojų, ėjau pešiaus už du…