Sveikinimai visomis progomis – Pasveikink.net

Kai paskutinį kartą žingsniai nuaidės mokykloj, Kai paskutinį kartą trinktelsi duris, Sustok ir pagalvok: Kiek ašarų ir laimės, Kiek džiaugsmo, sielvarto kartaus, Kurį tu vadinai nelaime, Kiek šypsenų mokykloj palikai! Sustok ir pagalvok: Vaikystės skardų juoką gal suole palikai, Gal meilę pirmutinę po trupinėlį išbarstei, O gal nepasakei “atleisk” tam, kuriam prasikaltai? Dar paklausyk skambučio […]

Štai prabėgo metai, mėnesiai ir dienos, Mes čia jų viešėjom ištisas eiles. Gera buvo čia, tarp tų baltųjų sienų, O dabar likimas mus kažkur nuves. Mokykla tarsi motinos rankos Ir globojo, ir baudė, ir guodė. Širdyje išsinešim ne vieną Jos nuoširdų ir šildantį žodį. Mes išmokom suprasti čia tiesą, Tiksliai sverti dienas, minutes. Ir svajonės […]

Būkit švelnūs ir geri, Tyru šaltiniu būkit. Praradę – raskit viltį. Mažos laimės neimkit,- Širdį sužeisti gali, Dideliai saugokit save. Būkit žmonės, ne akmenys, Akmenų žemėj daug, O žmonių kartais tenka ieškoti.

Išeiname mes… Visiems laikams,- Išeinam palikę ištuštėjusias klases. Sutikti šėlstančių likimo vėjų,- Jaunystės pasitikt išeinam mes. Čia buvo viskas: pirmutinės gėlės, Pirmasis nerimas ir pirmas ilgesys. Praslinko čia vaikystė kaip šešėlis, Švelnus pirmosios meilės svaigulys… Čia šokom valsą, Verkėme – kvatojom, Svajojom nesiskirti amžinai.

Tuoj išeisit. Tokie aukštaūgiai – Jau ne vienas praaugęs mane. Neskubėkit labai. Dar pabūkim. Paskutinį juk kartą drauge. Bet gyvenimo šauksmas valdingas. Savo galią jis žino. Netruks. Nuaidės varpeliu ilgesingu, Ir išves iš tos klasės visus. Ką gi! Eikit. Širdim jus lydėsiu, Aš dar daugelį metų, vaikai. Pasirinkite kalią sau tiesų. Siekit laimės tikros atkakliai! […]

Jaunyste, paukšte mano, Jaunyste išdidi! Keliesi tu į erdvę, Krenti ir vėl skrendi. Plasnok drąsiau, jaunyste, Virš liūnų, akmenų! Žinok, tik tas nekrinta, Kas gimė be sparnų.

Prisimink, kaip mokyklon nedrąsiai Tu atbėgai su puokšte gėlių… O nuo šiandien jau niekas į klasę nebekvies, nebešauks varpeliu…

O Jūs skubat, pašėlusiai skubat užaugti, Kad nemokytų nieks ir nebartų. Nors ir žinot, jog daug ką paliekat, Už simboliškų pasakos vartų.

Šiandien kaip niekad man labai sunku Jums tarti šiltą žodį ir laišką parašyti. Nors dienos, metai bėga, skolinga vis lieku, o reiktų susitikti, padėkoti ar bent atsiprašyti!.. Už juoką pamokoj, kai susikaupusi tylėjot, ar peštynes be priežasties koridoriaus gale. Kad paprasčiausiai mus visus mylėjot, ir glostėt galvas, būdavot šalia. Kad privertėm supykt ir balsiai išsilieti, […]

Daugiau jau nekvies Jus skambutis rytais, Į pamokas jau neskubėsit. Ir greit, išsiskyrę su savo draugais, Gyvenimą naują pradėsit.