Pasaulis – tai didžiulė drobė, Kurioje kiekvienas paliekame žymę. Šviesią, Tamsią, Pasaulis – tai knyga, kurią mes rašome. Visą gyvenimą. Po raidę. Po žodį, po eilutę. Kiek sugebame. Žmogus ateina į žemę su Saule. Išsaugokime ją ir Žvarbiausiomis dienomis, Kad galėtume kurti nuostabią Saulės simfoniją Gyvenimui!
Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie – savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros. Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų, Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias. Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, Nes jų sielos gyvena rytojaus […]
Besparnis angelėlis priglūsta prie krūties, Švelniausios žemėj rankos jį glaudžia prie širdies. Ir motiniška ašara išnyksta vystykluos, Na, štai ir susitikote gyvenimo keliuos. Būk palaimintas, ryte, pagimdantis aušrą. Būk palaiminta, moterie, gimdanti žmogų, Tokį mažą, bejėgį, gležnutį ir trapų, Tokį tvirtą, galingą vidumi ir protu. Būk palaiminta!
Kalbėk, kalbėk ir dar kartą kalbėki Švelnius žodžius į ausį savo vaikui. Sakai, jis nesupranta? Bet užtat jau girdi Ir jaučia meilę, sklindančią taip aiškiai. Myluok, bučiuok ir dar kartą myluoki Ant savo rankų spurdantį mažylį, Nes tik jausmai pradžiugint širdį gali Ir tik nuoširdume esmė tikroji slypi.