Į mūsų miestą neateis žila senatvė, Ir nenustos, ir nesibels kol šaltas pirštas į duris. Yra gyvenimas, kurio gyvenimas neatėmė, Ir gražiai čiulba aukštam skliaute vyturys.
Tie metai viesulais praūžia, nesustoja, Dienų laivai paskęsta praeity. Ateina vasaros, o smilkiniai šarmoja, Darbų našta kas dieną vis sunkyn. Girdi, kaip krinta obuolys prinokęs, Tai jis – pavasario prasmė gili. Draugų veiduos Tava jaunystė juokias, Nėra senatvės šitame kely.
Mes laimės palinkėsim Tau, Nors kažin kur bebūtum, Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos… Nei šalnos rudenio, nei šiaurės vėjo gūsiai, Tavo gyvenimo kelių tegu neblaško niekados.
O metai juk ne tam, kad juos skaičiuotų. Čia buvo vasara, ir vėl klevai rudi. Čia tik žiema balta skara praėjo, O pamiškėj ir vėl beržai žali. Tad, nestabdykit laikrodžio rodyklių, Kad nereikėtų vietoje stovėt. Tegul negrįš vaikystė ir jaunystė, Bet liks dienų branda ir jų prasmė.
Papuošti sidabru smilkiniai, O širdy viešpatauja ramybė. Išauginti vaikai, nugalėti vargai, Praeity vėl praėjusių metų grožybė. Tad būkit laimingi ir gyvenkit ilgai, Lai gegužiais žaliais ir gruodžiais žvarbiais, Eina metai žingsniukais mažais.