Ar supranti, kad čežantys rugsėjo lapai Jau paskutiniams metams pašaukė tave. O virpanti ranka pirmoko tavo rankoj- Tai pasimatymas su savo vaikyste. Ar supranti, kad jau atėjo laikas Subręst ir apsispręst dėl ateities. Tu – šios mokyklos abiturientas, Kiek daug suspėt per šiuos metus reikės.
Nors proto aukštumų aš niekada ir nepasieksiu, Nors išradimai, mokslas – ne mana sritis, O nuo tiksliųjų mokslų atkakliai aš bėgsiu, Bet mano kelias, mano viltys, ateitis. Nė kiek ne prastesni nei įžymių profesorių, Nė kiek ne mažesni nei mokslininkų šių. Ir nesvarbu, kokia mana profesija, Svarbiausia tai, jog aš ŽMOGUS esu.
Jau išeini… Kaip greitai prabėgo tie dvylika metų. Kaip viena diena. Buvo visko, visko ir reikia. Mes dažnai buvome nedovanotinai šiurkštūs, buvom… Bet dabar, stovime su gėlėmis ir klausomės jo skambėjimo, Klausomės su nerimu, širdies virpulių, Gal todėl kad išsiskirsime, Gal todėl taip greitai suaugome.
Prirašėm sąsiuvinius, Perskaitėm knygas. Netyčia juoką išbėrėm Prie klasės slenščio. Vienas kitam pažvelgiam i akis, Nepasakytų žodžių išsigandom… Suvirpo pirštai nejučia, Kai atsisveikindami ranką spaudžiam. Jau eisim?! Taip greit?! Dar patylėkim… Beviltiškai nusvyra baltos tulpės, Ant suolo, kuriame vaikystę piešėm..