Stebuklinės pasakos nuo kitų pasakų skiriasi santykiu su tikrove, menine išraiška, fantastikos pobūdžiu. Jose pasakojama apie kovą su nepaprastais priešininkais, ypatingus sugebėjimus ir magines priemones, vedybas su gyvūno pavidalą turinčiu sutuoktiniu, stebuklingus virsmus, keliones į kitą pasaulį ir pan. Stebuklinėse pasakose gausu archaiškos pasaulėžiūros, senovinių tikėjimų ir papročių, realaus šeimos gyvenimo atspindžių. Stebuklinės pasakos fantastikai […]
Žymų archyvas: Pasakos
Pasakos be galo – tai savitos trumpos pasakėlės, sudarytos dažniausiai iš vieno motyvo, kurį galima kartoti kiek nori. Motyvas neišplėtotas, sudarytas iš vieno veiksmo ar situacijos. Pasakos pradžią ir pabaigą jungia žodis arba sakinys, kartais tik ritmas, kuris leidžia pasakotojui pradėti pasaką iš naujo. Pasakomis be galo stengiamasi sukelti vaikams nuobodulį, kad jie liautųsi prašę […]
Legendos – tai kūriniai apie Dievo, Kristaus ir įvairių šventųjų keliones po žemę, jų santykius su žmonėmis, moralinis žmonių elgesio vertinimas. Legendos yra vėlyvesnės kilmės nei kitos pasakų rūšys. Siužetai kildinami iš religinių pasakojimų apie Dievą ir šventuosius. Juokingiems tradiciniams liaudies pasakojimams buvo pritaikomi nauji, krikščioniškos kilmės personažai ar komiškai atpasakojamos šventųjų gyvenimo istorijos, per […]
Pasakėčios – tai trumpi moralizuojantys pasakojimai, kurių pagrindiniai veikėjai – gyvūnai ar augalai. Akcentuojamas pamokantis veikėjų sugebėjimas išsisukti iš netikėtų ir nepalankių situacijų ar pašiepiamas neteisingas aplinkybių supratimas. Iš lietuvių žodinės tradicijos pasakėčių užrašyta nedaug.
Pasakojimai – tai tikroviški tautosakiniai tekstai proza. Šis žanras egzistuoja ties tautosakos ir paprasto, kasdieninio, buitinio kalbėjimo riba. Tautosakiniais kūriniais juos laikyti leidžia tai, kad jie, nors ir neilgai ar tik tam tikroje aplinkoje, pvz., šeimoje, būdavo kartojami, t.y. egzistavo nors minimali jų tradicija. Juose taip pat dažniausiai kalbama apie nepaprastus praeities įvykius, kaip ir […]
Pasakos apie gyvūnus – tai paprastos struktūros archajiški kūrinėliai, kurių pagrindiniai veikėjai yra gyvūnai ir augalai (paukščiai, žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai ir kt.). Iš pradžių buvo sekami maginę reikšmę turintys trumpučiai kūrinėliai apie gyvūnus – genties pradininkus ir globėjus. Ilgainiui, netekę maginės reikšmės, tapo trumpais didaktinio pobūdžio pasakojimais apie gyvūnus, kuriais norėta atspindėti bendruomenės […]
Novelinės pasakos – fantastika yra kitokia nei stebuklinių pasakų. Jose sekama apie nekasdieniškus, nepaprastus, bet ir ne apie stebuklingus ar antgamtiškus nuotykius. Novelinių pasakų herojus veikia realiame, bet ne antgamtiniame pasaulyje, kur susiduria su įvairiais netikėtumais, neįtikėtinais sutapimais, atsitiktinumais. Šių pasakų tikroviškumas ir buitiškumas visų pirma pasireiškia konkrečių gyvenimo sąlygų, veiksmo aplinkybių vaizdavimu, tikrovės perteikimu. […]
Melų pasakos – tai trumpi siužetiniai ar neturintys siužeto kūrinėliai, kuriais tik imituojamas pasakos sekimas, norint pralinksminti ar sugluminti klausytoją. Melų pasakose vaizduojamos neįtikimos, dažnai absurdiškos situacijos, pateikiami akivaizdžiai vienas kitam prieštaraujantys teiginiai, nepaprasti nuotykiai, kuriuos neva tekę patirti pasakotojui. Ryškus neatitikimas tarp vaizduojamų įvykių ir tikrovės yra komiškas, pabrėžiantis sąmoningo melo įspūdį. Būtent šiam […]
