Naktys… Tyla… Rankos, jos liečia mane… Kiekvienas prisilietimas virsta nepakartojama aistra… Kuri vis labiau jaudina mane… Meilės svaiguly baigiu skęsti… Nebenoriu sustoti, noriu dar testi… Testi nors ir amžinybę… Juk taip karštai tave myliu… Juk mano pasaulis… TAI TU.
Žinai, mes – kaip dvi žvaigždės, esančios per milijonus kilomerų nutolusios viena nuo kitos. Kurios nori būti kartu, bet negali. Jas skiria kilometrai. Tik vat mus skiria didžiulė, tiesiog milžiniška siena. Siena, kurioje mano skausmas ir ašaros, ilgesys bei noras. Noras būti kartu, mylėti ir džiaugtis…
Nors ir visą gyvenimą, Nors tol, kol mirtis mus išskirs, Nors tol, kol nejausim vienas kito, Manoji širdis jausmų neužmirš… Nors ir nykią naktį, Nors ir dieną šviesią, Mažoj širdelėj mano meilė tilps. Nors ir tada, kai nebebus Tavęs, Nors ir tada, kai rankos sušals, Nors ir ledinė širdis, Bet sustingusios lūpos žodį MYLIU ištars…
Už meilę susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip: Meilė tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, dėja, nėra atspari klimato poveikiui… Antrasis tarė šitaip: Meilė tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali […]
Eik ir mylėk taip, kaip mylėjo Romeo ir Džiuljeta. Tikėk gėriu, kaip romantiškasis idealistas Don Kichotas. Ieškok ir atrask, kaip nerimstantis daktaras Faustas. Ir net pačiose sudėtingiausiose gyvenimo situacijose atmink ypatingai svarbią Mažojo Princo tiesą: “Tai, kas svarbiausia – nematoma akimis…”