Sveikinimai visomis progomis – Pasveikink.net

Vienas asilas apsimetė liūtu. Užsimetė ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė. Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi!

Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė. – Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė. – Ko vertas būtų gyvenimas be manęs? – O ko verta Meilė be ištikimybės? – Prieštaravo šioji. – Vaikeliai, – įsikišo Fantazija. – Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų. Tad pakelkime taures už Fantaziją.

Viena storulė, kreipdamasi į burėją, paklausė: – Sakyk, ar man suliesėti, ar ir toliau dar pilnėti? – Kuo daugiau gero žmogaus, tuo geriau… Ir priešingai – kuo mažiau blogo žmogaus, tuo irgi geriau. Spresk pati. Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms Dievas už gerumą siunčia pilnumą.

Mama tvarkosi, įeina duktė ir sako: – Mama, negaliu žiūrėti, kaip tu vargsti. Einu į diskoteką. Tad pakelkime taures už geraširdes dukreles.

Tuk tuk… Kas ten? Giltinė! Na ir kas? Na ir viskas… Pakelkime tostą, kad niekada neateitų giltinė.

– Ar žinote kaip atsirado krepšinis? Kartą, senovėje, dievas sukūrė krepšinio lanką. Ir įtaisė jį ant paties aukščiausio kalno. Lankas buvo taip aukštai, kad niekas neįstengdavo įmesti į jį kamuolio. Bet kartą vienas narsus lietuvis įsibėgėjo, pašoko, pakilo aukštai aukštai, taip aukštai, kad beveik pasiekė saulę, ir metė kamuolį. Bet kadangi aukštai saulė šviečia labai […]

Du gaidžiai susimušė kieme ir vienas nugalėjo. Jis užskrido ant stogo ir ėmė girtis savo jėga ir vikrumu. Gyrėsi ir save garbino vis garsiau ir garsiau. Staiga atskrido erelis, čiupo gaidį ir jį nusinešė. Tad išgerkim už tai, kad jėga ir kuklumas visada gyventų drauge!

Žmogui protas duotas tam, kad jis protingai gyventų, o ne tam, kad matytų, jog kvailai gyvena. Išgerkime, kad turėtume ne tik geras akis!

Paukštis stiprus – sparnais, o žmogus – draugyste, tad branginkime tai kas šalia mūsų – tikrus draugus!

Du vyrukai nutarė kaip reikiant pašvęsti. Nuvažiavo į sodybą, išsikepė paršelį. Atkimšo butelį. Na, vienas ir sako: – Už laisvę! Kitas pažvelgė į keptą paršelį ir paprieštaravo: – Paršelis irgi buvo laisvas… Bet kaip baigė. Tad geriau už laisvę!