Vasaros medaus alėją dovanojam, Iš rudens lietučio renkam Jums lašus, Visos žemės šalčiais piešiam meilės rojų, Kur gyvena mūsų mylimas žmogus. Bet kad laimė būtų, lai pavasarėja, Lai ribos nebūna siekiams amžiniems. Dovanojam, Teta, žiedą orchidėjos, O šampano taurė — lai suteiks vilties.
Jau nubėgo su metais pavasaris žalias Ir nusinešė dūkstantį šėlsmą širdies. Pasiekimai ir viltys Jums nubrėžė kelią Paprastos, bet turtingos, laimingos lemties. Jūsų dvasinis turtas didesnis už lobį — Tai švelnus širdingumas, noras kitą suprast. Miela teta, į laimę visiems kelią rodėt! Ką jauna kitiems davėt, laikas sau tai atrast.
Didžiausios upės vingiais Jums atmatuosim laimės; Javų laukais bekraščiais — daug metų dar ilgų; Pajūrio smėlio saujom supilsim pilį meilei, Kur artimieji rastų Jus tarp gerų žmonių. Baltaisiais metų sodais barstysime Jums taką Per šventę ilgai lauktą tarp Jums brangių žmonių! Ką jaučia mūsų širdys, tikrai, juk nieks nemato — Tad leiskit išbučiuoti rankas visų […]