Nuo savo stalo rupią duoną atiduosim, Kad sotūs būtumėte kasdienybėje pilkoj Ir druskos sauja savo laime paaukosim, Kad Jūs suprastumėt, jog gimsta ji tiesos kovoj. Ant mūsų slenksčio lauksite medaus ir vyno, Beržų sulos čia Jūsų lūpos paragaus. Po darbo nuoširdaus — ieškokit meilės tyrų — Senolių žemė dosnumu anūkėlius apgaubs. Palaiminimų kelyje — Gerumas […]
Tyloje nepabuvę — nežinosit, Kokia jos tikroji vertė. Naktyje nenubudę — nežinosit, Kokia nerimo prasmė. Lietuje nesušlapę — nesuprasit Sūniškos sunkios dalios. Pūgoje nesužvarbę — nepajusit Namų židinio kaitros. Nepaminkit garbės, neišduokit lemty —, Pagailėkit šunies žmoniškumo kely. Ir gyvenimas Jūs lai liepsnos lyg ugnis, Visų širdys lai bus tarsi Dievo širdis.
Vandenyną gerumo aš Tau dovanoju — Gal Tu jo nesurasi tiek niekur daugiau, Kiek manasis švelnumas Tau meilės aukoja, Kiek artumas manasis Tau duoda, tačiau Tau linkiu žmoniškumo, kad gėrį surastum, Tau linkiu aš vertybių lyg lobių dangaus, Tau linkiu atvirumo, kad kitą suprastum Ir gyvenimo pilno, svajoto, tauraus!